Ne stiklinis, bet dūžtantis rytas –
Rėkia varna pušų kvartale.
Lekia vėjo pačiūžos raitytos,
Net iš miego pabunda giria.

Marmurine spyna užrakintas
Atidaro diena vėl duris,
Ant stangrių eglių biustų nukrinta
Susigėdęs rausvai spindulys.

Savo rogėse stabdžių neieško
Įsijautus į ritmą pūga.
Ji išgroja melodiją lėkštą
Ir užklosto akis su migla.

Speigo rogės tai trata, tai barška,
Apledėjo beržų kailiniai,
O ant žemės puri balta marška –
Joj žolė pasislėpus giliai.