Pilka kasdienybė,
kaip proletarinės inteligentijos apsiaustas,
abejingai plaikstosi
ant paniekinto laiko ribos...
Čia viskas
į dogmų ir lozungų šūkius įrėminta,
pašiuręs nuobodis
su varnų kranksėjimu
prospekto šaligatviais nevaržomai švaistos...
Jau vakarėja.

Virš barokinių skliautų - sudilęs mėnuo,
vėjo atodūsiai
medžių viršūnes kedena
apleistos bažnyčios kieme,
kur protėvių dvasios
ieško savo poilsiui atramos.

Ant kampo, ankštoje kavinukėj,
pigios kavos kartėlis
pažadina poeto jausmus
bejausmei lyrikai išsakyti.