TUŠČIOS KLAJONĖS
Gandras taiso lizdą, žiemos išgadintą,
Bebrai šakas tempia – remontuos namus,
O tu vis klajoji, nieko tau nereikia,
Pasakyk, klajokli, ar turi namus?
 
Gal būt, tau kaip vėjui – namai visa žemė,
Kur tiktai sustoji, tau visur gerai,
Pasakyk, nejaugi niekad negalvoji,
Kodėl kitus traukia gimtieji namai?
 
Gal jų sielos gimę šliaužiot ne skraidyti?
Šliaužiojantys niekad aukštyn nepakils,
O netgi pakilę į beribį aukštį,
Žvelgdami į tolius – ims ir nusivils.
 
Patikėk, klajokli, tau pabos bastytis,
O nuvargus siela – atgaivins jausmus,
Štai tada sugrįši, ten iš kur išėjai,
Jei ne į gimtus, bent į savus namus.
 
Čia jėgas atgausi, čia gimtoji žemė,
Ji ne tik sušildys – sielą nuramins,
Ji įprasmins tavo troškimus ir darbus,
O tuščias klajones iš širdies ištrins.