Po dangaus skliautais artojas riekia
Savo ilgą vagą kaip vilties arimą
Ir, laukus pakėlęs iš senovės miego,
Jis pavargęs šypso ir prie plūgo rymo.
 
Debesų skraidyklės virš galvos sustoja
Ir už sunkų triūsą paberia lietučio. -
Juokias  vaikas,  džiaugiasi artojas:
Bus duonutės, pastangos netuščios.