NIEKAS NEŽINOS...
 
Kuo baisią tuštumą širdy užpildyt,
Kur link nukreipti savo dejones,
Kai tavo meilė vieną dieną dingo,
Išskrido tarsi paukštis į erdves?
 
– Prakeik mane,-– prašiau ne vieną kartą,
Ką sugalvosi – su manim daryk,
Leisk būti nors tavo šešėliu pilku,
Tiktai manęs nuo savęs nevaryk.
 
Tu nevarei manęs. Pati išėjai
Į tamsią glūdumą šaltos nakties,
Palikus tą, kuris karštai mylėjo,
Anapus durų juodos nevilties.
 
Tu liksi mano širdyje liepsnelė,
Kuri tai ges, tai vėl įsiliepsnos.
Kad ji rusena sužeistoj krūtinėj -
Tu nežinosi. Niekas nežinos.