Tupėjo zuikis užmirštoj kopūstų lysvėj.
          Rinkosi mažiau papuvusius lapus.
          Kasmet jo ausys vis žemiau nutįsta
          Ir trukdo rasti pramintus takus.
          
          Zuikis niekad nekeliavo paryčiais.
          Jo kailis vis įkaista saulėj,
          Naktim klajojo tais pačiais
          Žaliais takais aplink pasaulį.
          
          Mėnulis buvo zuikio pats geriausias draugas.
          Zuikiui šviesdavo pro pustankes šakas,
          O žvaigždės- žybsinčios padangių slaugės-
          Klausė jo plačiai ištiesusios rankas.
          
          “Kaip gera būtų pasakoj gyventi.
          Kur žiema stebuklų kupina
          Kur laužas nebaigia rusenti
          Ir vasara atrodo amžina.”
          
          Užsisvajojęs zuikis visiškai pamiršo,
          Kad saulė greit pakils virš pušynėlio
          Ir samanoj minkštoj užmigo
          Iki sekančio nakties šešėlio.
Commenting expired for this item.
No comments