Kai man melavo naktys dienos medžiai
Ir  gelsvosios  kaštonų  žvakės temo
Tik  tu  viena  globojai  lyg šventovė
Tik tu  viena buvai kilnojama krosnelė
Tada ilgai mums pliaupė lietūs rudenio
Tada  paukšteliai  pilyse gal slėpės
Tada viena mane vedei ir stepėm ir smėlynais
Kaip vyrus Šventraščio  per dykumą  ir tyrus
Aš tau meldžiausi dabar trimitai aidi
Svarstyklės  krinta  ant  tavųjų vartų
O aš tasai už jų lyg jaunikaitis
Svarstau sustojęs: gal dar žodį tarki
Bet tu  tyli lyg lapas kalendoriaus
Jau nepažįstama lyg vėtrungė sidabro
Lyg evangelijų palaiminta mergaitė
Slapta  skrynia  kuri neatsidaro
 
Slaptingai alma Žeimenon upeliai
Toj karalystėj ir silpnieji kelias
Gal dar  pakilk iš sietuvų  ir marių
Manoji šildanti kilnojama  krosnele.