Kas pasiliks,
kai tu apleisi savo sodus,
žiedais nuklotą kilimą
gležnos žolės,
lakštingalų suokimą
ant obels šakų rasotų,
kas pasiliks
šioj žemėj po tavęs.
         Likimai, lyg upokšniai,
         susilies su jūrų bangomis,
         ir nieks negeis suprasti
         tavo išsapnuotos meilės,
         šuoliuos virš girių debesys
         eikliais žirgais,
         ir girdys pievas rudeniniai
         vandenys.
Įsiklausyk, ką kalba mums 
išblyškusi naktis,
pasenęs mėnuo žydrumoj
visatos,
ar mes suspėsim įskaityti
jo sunkias mintis,
prikelti sfinksus ir dievus
iš paslaptingų amžių.
         Kai tu apleisi savo sodus,
         pasiliks svaja,
         vilties sparnuoti paukščiai
         vieškeliuos padangės
         ir mūsų, išsapnuotos meilės,
         nemari siela
         jaunatviškam glėby,
         žavus pavasari.