Pro pravertas spintos duris
į kambarį įskrido kandis.
Sparnus nuleidęs, jis ropinėjo 
ant baldų lyg būtų jų savininkas.
Bandžiau sutraiškyti jį, tačiau
tu sulaikei mano ranką, ištardama:
neatimk iš jo gyvybės, jis turi sielą.
Aš nesiginčijau su tavimi.

Atsidėdusi ant lovos krašto, stebėjau,
kaip tu vaikaisi po kambarius kandį.
Pagaliau, tau pavyko jį pagauti.
Atsargiai nešei jį link balkono durų.
Mačiau, kaip tu jį paleidai
iš savo delno į laisvę
tarytum taikos balandį,
kai tuo tarpu jis buvo tik kandis,
besislapstantis tavo drabužių klostėse.