Ežerai užpelkėjo – akli.
Guodžia lapą šakelė – auksinį.
Skuba lietūs, padangė – gili.
Dar pilka, dar pilka vis mėlynė.

Spalio miško auksiniam dugne
Trūkinėja voratinklio gijos.
Supa dieną ruduo lopšyje
Ir užmigdo klane paskandinęs.

Rytas keliasi tingiai vangus,
Lyg po sapno laimingo pakirdęs.
Nugirgena liūdnai per laukus
Gervių ilgos, banguojančios pynės.

Į pietus, į pietus jų sparnai
Neša saulę, pabudinę ilgesį.
Gal dėl to širdyje taip dažnai
Mano mintys vėl vasaros ilgisi?