Ant mėlynos padangių paklodės
aš regėjau Žmogaus siluetą,
artėjantį prie manęs.

Aš žvelgiau į Jį
kaip į platų TV ekraną,
siluetas didėjo ir didėjo,
aš pagarbiai sukuždėjau:
ar tu matai mano Dievą?
Tai mano Dievas.

Tu tylėjai,
ir aš buvau truputėlį nusivylus,
kad tu negalėjai matyt tai,
ką mačiau aš
ant mėlynos padangių paklodės.

Aš atmerkiau akis,
tamsumos slėgis
kalbėjo man, -
tiktai antra valanda nakties.

Aš vis dar tebejaučiau susijaudinimą
savo širdy,
bet ne nusivylimą tavimi,
nes tai buvo ne tavo kaltė.

Kaip tu galėjai matyt
Žmogaus siluetą
ant mėlynos padangių paklodės,
jeigu tu nesi susipažinusi
su mano Dievo Įvaizdžiu?