Aš ėjau į namus
šalia savo motinos
kaimo keliu,
ji žvelgė žemyn
ir tyliai kuždėjo:
čia randasi nepažymėtas kapas,
pasistenk neužminti jo,
melskis už jo sielą,
jis buvo jaunas,
ir jis turėjo svajonę,
kaip ir visi,
jis buvo svetimšalis kariūnas,
nužudytas jo priešo
antrame pasauliniame kare,
jie atrado jo kišenėj
dvi nuotraukas,
jis laikė jas arčiau savo širdies,
jis turėjo šeimą
ir mažą mėlynakę mergaitę
kitoje Baltijos jūros pakrantėj...

Aš klausiausi
savo motinos liūdno pasakojimo,
įsisteibelėjusi į aukštas piktžoles,
aukštesnes už mane,
žydinčias ant kažkieno kaulų.

Aš mąsčiau apie mažą mergaitę,
tokią kaip aš,
ir jaučiau gailestį,
kad ji augo be savojo tėvo.

Antrasis pasaulinis karas
buvo vis dar tikroviškas ir realus
mano motinos atminty.

Ji pritapo prie jo,
kaip prie veidrodžio blogos pusės,
apdengtos tamsuma,
kur neramūs šešėliai
ir šėtoniškos šmėklos
klajoja gyvi per amžius.