Ligoniai
koridoriais skubėjo,
apie ligas kalbėjo,
o daktaras žiūrėjo
pro langą.

Nematė
širdžių, veidų, problemų,
artritų ir egzemų,
tik baltą purų sniegą
už lango.

Žiūrėjo
tarsi kiaurai pro kūnus
į stebuklingą pūgą,
likimą snaigės būrė
už lango.

Nusprendė
panirt į pusnį šaltą,
išgirst ką snaigės kalba,
palikt chalatą baltą
ant palangės.