Neužmiršau aš tavo lūpų skonio
          Ir švelnių rankų glostančios vėsos
          Toj mudviejų jaunystės vakaronėj,
          Kai buvo žemėj dar tiek daug šviesos,
          
          Kai tokios trumpos buvo mūsų naktys –
          Baltų lelijų, sapno ar maldos,
          Kai švietė vien kaštonų baltos žvakės,
          O sodžius skendo obelų žieduos – – –
          
          Net ir dabar šviesa iš ten atplūsta –
          Su paukščiais aš skrendu, miela, tenai
          (Palikęs mūsų amžių tokį rūstų),
          Kur žydi ievos tau vienai, vienai – – –
Commenting expired for this item.
No comments