MES IŠ LIETUVOS
 
Lietuva – smiltelė didelėj visatoj,
Netgi mūsų žemėje – visai maža,
Prisišliejus prie smėlėto jūros kranto,
Stipri nepalaužiama savo dvasia.
 
Ilgos upių kasos apipynė kraštą,
Tartum melsvos akys spokso ežerai,
O po saule noksta gelsvos javų varpos,
Valandas skaičiuoja paryčiais gaidžiai.
 
Šioje žemėj gimėm, augom ir subrendom,
Čia į mus įaugo Lietuvio dvasia,
Apkaišyta rūtom, sakmėm apipinta
Ir apdovanota svajone drąsia.
 
Lietuva – tai laužas, kurio ugnį kurstom,
Kolei būsim patys pagriebti liepsnos.
Virtę pelenais, prie Švento Petro vartų,
Išdidžiai sakysim – mes iš Lietuvos.
 
Net jei Šventas Petras pragaran pasiųstų,
(Negali žinoti, ką jis sugalvos).
Gulaguose buvę, nuodėmes išpirksim,
Juk ne šiaip mes žmonės – mes iš Lietuvos.