Mano rudenys - bliuzo rauda,
vėjas drasko lapus rozmarino,
gal toli, gal visai šalia
sklando paukštės giesmė paskutinė.

Neišeik, nepaliki vienos
su knyga, atversta atminimui,
kai ties langu ilgai dar rymos
pasiklydus padangių aušrinė.

Ir taip keista, kad jau niekada
laimės šukių daugiau neberinksim.
Mano rudenys - bliuzo rauda
ant saulėlydžių tako auksinio.