Kas tik žvaigždes kišenėn dėjo,
Visų kišenės praskylėjo.

Žinodamas patarlę seną,           
Gyveno Jonas be kišenių.

Bet buvo taip... Taip atsitiko –
Neliko Jonui nė skatiko.             

Tik žvaigždę krintančią pamatęs,            
Kad klydo baisiai tuoj supratęs.                   

Suspėjęs norą sugalvoti,
Kišenę siūs per švarko plotį.