Šioj nakty sutrupėjusios žvaigždės,
    Ir išblukę spalvoti garsai,
    Kvadratėliais lyg mandalas aikštėj
    Barsto snaigės – pirmi pranašai.

    Neskubriais ir lengvučiais žingsneliais
    Per pabalusią aikštę eini...
    Tilindžiuoja nuo vėjo varpeliai,                                 
    O jų aidas atliepia širdy.                 

    Skambalėliai yra sidabriniai,                         
    Įsupti pirmutinės pūgos,
    Jie Kalėdų nakties džiugią žinią
    Nepailsę lig vakaro gros.

    O ryte, kai žvaigždelės ims aikčiot,   
    Išvedžiosiu žodžius mintimis,                           
    Kai praeiviai nebylūs dar vaikščios,                     
    Ir girgždės tik trapus grindinys.