Paklausk manęs, - kaip aš myliu Tave,
ir aš Tau atsakysiu nedvejodama, be melo,
siužeto puslapiuos esi... ir būsi amžinai
nemirštančios sielos novelėje. 
     Kiekvienas sakinys pulsuoja Tavimi,
     ant rimo lyg ant žemės pagrindo
     nusvyra debesys, ir medžiai šakomis
     Tau atiduoda tolimų žvaigždynų pagarbą.
Išgraviruotas Tavo Vardas ant gyvenimo širdies
nuo pat pirmos sekundės užgimimo,
yra istorija, tikra istorija lyg ašara Vilties
ir ta sunki kančia po medžio kryžiumi.
     Ateis diena, - tik Vienas Tu žinai,
     diena be pabaigos išsiskyrimui,
     išnyks ant žemės pėdsakai, kad aš buvau čionai,
     ir viskas priklausys nuo žodžio - Atleidimas.
Kai užmirštu per kasdienybės rūpesčius, netgi tuomet
Tu neapleidi nei manęs, nei mano žemiškojo būsto,
jeigu paklaustumei, - kaip aš myliu Tave,
vargu ar savo meilę Tau galėčiau išsakyti lūpomis.